Turit draugų, giminaičių, iš kurių girdėjot pasakojimus apie slidinėjimą, patirtus nuotykius kalnuose? Matydami jų emocijas, pagalvodavot, kad ir Jūs norėtumėt...

Kas gi  trukdo? Juk tai ne profesionalus sportas, o aktyvus poilsis, po kurio,“ pravėdinus smegenis“, grįšit į namus su naujomis jėgomis, o į darbą su naujomis idėjomis.

Jei kyla abejonių dėl fizinių galimybių, žinokit, svarbiausia, kad nugriuvę sugebetumėte pats atsistot... Jei nuolat nesportuojate, likus iki keliones porai savaičių patartina sustiprinti kojų raumenis. Tam tinka ir paprasčiausi pritūpimai.

Jei  bijot (vis tik kalnai), žinokit, teisingas pasirinkimas – „patikėti save į instruktoriaus rankas“.

Pirmiausia, instruktorius turi specialių psichologinių žinių, nes slidinėjimo instruktorių kursuose tam skiriama ypač daug dėmesio.

Mokymas pradedamas nuo teorijos (batų užsegimo, slidžių užsidėjimo). Lygioje vietoje mokoma griūti, atsistoti. Ir tik po to mokslai perkeliami į lėkšto reljefo mokomąją trasą (varlynuką) .

Mokoma pagal specialią metodiką, kai kartojami įvairūs pratimai, kurie vėliau sujungiami į vientisą judesį. Žmogus nejučia pradeda čiuožt. Jau pirmąją dieną  išmoksite atlikti elementarius posūkius.

Jūs jau čiuožiate, tad belieka toliau tobulinti slidinėjimo įgūdžius.
Kodėl Alpėse tiek daug gražiai čiuožiančių slidininkų? Todėl, kad mokymosi procesas nesibaigia pirminiu instruktažu, o tęsiasi visą savaitę, kasdien po 2 val.
Kaip važiuoti dviračiu, taip ir slidinėti išmokstama visam gyvenimui. Ir ne tik išmokstama. Kartą paragavęs...

„Guliverio kelionių“ slidinėjimo instruktorius ir kelionių vadovas Arvydas Makarevičius teigia: „Man nesvarbu koks norinčio išmokti slidinėti amžius. Vyriausia mokinė - 65 m senjorė, išmokusi slidinėt, kai pirmąkart gyvenime atvyko į kalnus, jauniausia – net trijų metų neturinti maža mergaitė. Nesvarbus ir Jūsų fizinis pajėgumas. Slidinėti išmoko mergina, serganti cerebriniu paralyžiumi. Kartais mes patys nežinome, ką galime“.

Prieš apsisprendžiant pirmą kartą kilti į kalnus ir stoti ant slidžių, belieka priminti: nuo “kalnų ligos“ yra tik vienas vaistas - vėl važiuoti į kalnus !